Lietuvos medikų sąjūdžio organizuotos konferencijoje Seime specialistė vardijo ir gausybę problemų, biurokratinių kliūčių užtikrinti kokybišką paslaugą tiek slaugos ligoninėse, tiek vykstant į pacientų namus bei jų galimus sprendimų būdus.
Ji pabrėžė, kad ne vien savaime slaugytojų trūkumas šalyje yra problema, bet ir darbo sąlygos, kurios lydimos ir didžiulių socialinių problemų šalyje.
Pacientai neprižiūrėti net artimųjų
Kalbėdama apie slaugos paslaugų namuose suteikimą I. Bradulskienė itin atvirai prabilo apie siaubingas sąlygas, su kuo susiduria slaugytojai. Pasak jos, kai kada paprasčiausiai prieiti prie žmonių yra sudėtinga.
„Kalbant apie paslaugas namuose turbūt visada tikimės ir įsivaizduojame, kad tai bus švari ir graži aplinka, kaip sakoma teisės aktuose, kuriose malonu suteikti paslaugą pacientui. Tačiau labai nereta situacija, kai ateini į tokį šiukšlyną, kur net kojos neturi, kur padėti.
Kartais juokauju, kad antbačius kitą kartą dedamės ne tam, kad atėjus iš lauko neišpurvintume paciento grindų šlapiais ar nešvariais batais, o tam, kad patys jų neišsiteptume. Realybė iš tiesų yra tokia“, – konstatavo slaugytoja.
Pasak jos, didelė problema užleisti pacientai, dažnai vieniši, kuriais nenori ar nesugeba rūpintis artimieji. Tuo metu turima vizija, kad turėtų būti funkcinė sofa ar lova, artimiesiems būnant šalia labai mylimo ir artimo žmogaus.
Realybė tokia, kad pacientų namai retai kada pritaikyti kokybiškų paslaugų teikimui, žmonės neįsigyja funkcinių lovų, keltuvų, vaikštynių ir kitų pagalbinių priemonių, net jei jos „duodamos“ nemokamai.
„Kitą kartą negali sakyti, kad nėra galimybių būti šalia to mylimo artimojo, bet sąlygos, kokiomis gyvena žmonės, [yra baisios]. (...) Jei yra vaikų teisės, gyvūnų teisės, o senyvi ligoti žmonės tokių teisių neturi, nes nėra įstaigos, kuriai galėtume apie tai pranešti, kad toks žmogus gyvena su artimaisiais, bet yra labai neprižiūrėtas. (...)
Kitas dalykas, jei ir pranešame socialinėms tarnyboms, jie neturi jokio įrankio ateiti ir sutvarkyti tuos namus, kažkiek apkuopti, jei patys žmonės nesutinka to daryti“, – komentavo I. Bradulskienė.
Siūlėms išimti šviečia su telefonu
Slaugytoja pasidalino konkrečia istorija, kai gautas paskyrimas atlikti paslaugą vienam pacientui, kuris, kaip buvo nurodyta sistemos įraše, gyvena prie geležinkelio:
„Pasiskambinome nurodytu telefonu, tai sakė atvažiuokite į vietą ir matysite mūsų namą. Atvažiuojame, dairomės, nematome jokio namo, skambiname telefonu ir išeina iš tos būdelės žmogus ir mojuoja, kad štai čia mūsų namelis.
Elektros nėra, vandens nėra, šildymo nėra, žmonės gyvena štai šitaip. Gerai, kad važiavo dviese, reikėjo iš žaizdos išimti siūlus, tai vienas darbuotojas ėmė siūlus, o kitas švietė telefono žibintuvėliu, kad matytų.
Taip, tokiomis sąlygomis irgi gyvenama. Bet įsivaizduokite, kaip darbuotojui tai kerta apskritai per motyvaciją dirbti, nes atėjus į tokius namus ne tiek retai išsineši ir tam tikrų gyvių kartu su savimi, nekalbu apie tai, kad net bijai prie kažko prisiliesti, atsisėsti ar dar kažką padaryti.“
„Išeini visas pradvokęs šlapimu“
I. Bradulskienė pasakojo, kad jos įstaigos darbuotojai bagažinėse vežiojasi po kelias pamainas drabužių, nes kartais tenka persirengti dienos eigoje.
„Išeini iš patalpų visas pradvokęs šlapimu ir visais kitais įmanomais kvapais ir skysčiais. Kitas atvejis, pabandykime įsivaizduoti, kaip dirbant tokiomis sąlygomis slaugytojo padėjėjui išmaudyti pacientą.
Net gyvenant ir didmiestyje, Kaune, turime vieną iš rajonų, kur prastesnės gyvenimo sąlygos – ten nėra vonių ar dušų, net karšto vandens. Taigi reali situacija, kad atėjęs darbuotojas pripučia kambario viduryje baseiną, stato į jį kėdutę, prišildo vandens ir prausia žmonių. Ir už tą darbą jam mokame 14 eurų“, – dėstė ji.
Pasigenda saugumo priemonių
Pasak jos, susiduriama ne tik su netvarka, tarakonais, bet ir agresyviais pacientų augintiniais:
„Darbuotojai į paciento namus vyksta po vieną, neturi jokių priemonių esant pavojingai situacijai išsikviesti pagalbą. O susiduriama su paūmėjusia ir agresyvia paciento, jo artimųjų psichika, apsvaigusiais nuo alkoholio ar kitų medžiagų, ne tokie reti ir seksualiniai priekabiavimai.“
Specialistė pridūrė, kad darbą apsunkina ir nuolat redaguojami teisės aktai (nuo 2007 metų ambulatorinių slaugos paslaugų reikimo namuose aprašas pakeistas net 39 kartus).
„Yra dideli pacientų ir jų artimųjų lūkesčiai, problema dėl Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skelbiamų reklamų, kur teigiama, kad paslaugas namuose gali gauti ir šeimos nariai – tai neatitinka realybės.
Ministerijos internetiniame puslapyje manoslauga.lt pateikiama klaidinanti 3 metų senumo informacija. Prisikaitoma, ką pacientas galėtų gauti, o realybė visai kitokia. Taip sukuriami išankstiniai konfliktai tarp paslaugų teikėjų ir gavėjo“, – tik dalį problemų įvardijo I. Bradulskienė.
Ji pridūrė, kad paliatyvioji pagalba nuo šių metų turi būti teikiama visą parą, tai reiškia, pacientai vidurį nakties gali išsikviesti slaugytoją. „O darbuotojo saugumo sistemų nėra numatyta“, – teigė pranešėja.
SAM teigia, kad būtent dėl darbuotojų saugumo nuo metų pradžios atsirado reikalavimas, kad tokias paslaugas teikiantiems darbuotojams privalu turėti įrangą, skirtą jo buvimo vietai paslaugų teikimo metu nustatyti.
„Visada sakiau, kad nelabai suprantu, kaip tai susiję su saugumu, nebent kad galbūt galėtų žinoti, iš kur kūną pasiimti, jei asmuo po darbo negrįš į įstaigą. Ligonių kasos teigia, kad tai paranku tikrinimui, kitokio šio dalyko gėrio nelabai suprantame“, – svarstė ji.
Slaugytoja pabrėžė, kad paslaugų finansavimas yra nepakankamas ir „minusinis“, nes nepriklauso nuo paslaugoms teikti reikalingų laiko sąnaudų: „Įstaigos ir taip kasmet balansuoja ant neigiamo finansinio rodiklio. Įkainiai augo 7 proc., o algas reikia padidinti 10 proc., tai iš kur paimti tuos ir kelis procentus?“
Artimieji „nusiplauna“ nuo priežiūros
Pranešėja pasakojo, kad ne geresnė situacija slaugos ligoninėse. Pasak jos, pagrindinės problemos vėlgi yra dideli pacientų ir jų artimųjų lūkesčiai – norima, kad būtų nustatytos ir išgydytos lėtinės ligos, kad pacientas gebėtų gyventi savarankiškai, kaip anksčiau.
„Realybė tokia, kad daug pacientų yra užleisti, vieniši, kartais asocialūs su daugybe nespręstų sveikatos ir socialinių problemų“, – liūdną situaciją nusakė ji.
Socialinių paslaugų teikimas šlubuoja ne tik teikiant ambulatorines paslaugas, sudėtingas yra tolimesnės paciento priežiūros organizavimo klausimas pasibaigus gulėjimo ligoninėje laikotarpiui.
„Labai liūdna situacija, bet dažnai pastebime, jeigu artimieji guldant pacientą į slaugos ligoninę ir atlydi, kas irgi ganėtinai labai retai pasitaiko, tai pasako, kad po slaugos ligoninės mes šio žmogaus atgal į namus nebeimsime, darykite su juo, ką norite.
Kažkuria prasme „nusiplaunama“ nuo savo artimojo priežiūros ir tai kažkuria prasme tampa slaugos įstaigos problema, kur tą žmogų vėliau padėti“, – pasakojo I. Bradulskienė.
Darbas sunkus, mažai norinčių jį dirbti
Didelė bėda yra ir nuolatinis darbuotojų trūkumas, mat šių paslaugų įkainis – vienas mažiausių sistemoje. Taip pralaimima konkurencinė kova, juolab jaunimas nenori ateiti dirbti.
Tuo metu krūviai yra milžiniški, didelis vienam darbuotojui tenkantis pacientų skaičius, paprastai dirbama ne vienu etatu ir dažniausiai net ne vienoje įstaigoje.
„O darbas ir fiziškai, ir emociškai yra labai sunkus – tai yra pagrindinė grupė žmonių, kurie yra sunkiai sergantys, senyvo amžiau, jų išeitys retai būna geros ir retai kada pagerėja. Jie išlieka stabiliai blogi arba miršta, tad personalui yra labai sunku“, – konstatavo pašnekovė.
Portalas tv3.lt primena rašęs, kad situacija dėl slaugytojų Lietuvoje yra katastrofiškai bloga. Tūkstančių specialistų trūksta jau dabar, o ateičiai prognozuojamas dar didesnis jų stygius.
Naujoji sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė gi tikina, kad priemonės, kaip padidinti slaugytojo profesijos patrauklumą, yra numatytos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
